Afrika stebina savo originalumu ir turtingumu. Taip pat stebina misionierių sugebėjimas įsilieti į kultūras tų žmonių, tarp kurių jie gyvena. Katalikybė nėra prozelitizmas, sakė popiežius Pranciškus interviu komboniečių misionierių žurnalui ispanų kalba „Mundo Negro“.
Pasak popiežiaus, misionieriai turi skelbti Evangeliją pagal kiekvieno krašto kultūrą. Nėra kažkokios atskiros katalikiškos kultūros, bet yra katalikiškas mąstymo būdas. Kultūros šaknijasi tame, kas katalikiška, tai matome jau Apaštalų darbuose aprašytame Sekminių ryte. Katalikybė yra ne vienodumas, bet Šventosios Dvasios kuriama skirtumų harmonija. Evangeliją skelbiantis misionierius gerbia tai, ką mato kiekvienoje vietoje, ir siekia harmonijos, jis nevykdo ideologinio ar religinio prozelitizmo ir juo labiau – kolonializmo. Tačiau buvo rimtų nukrypimų, kaip kad buvusi Kanados mokyklų sistema.
Pasak popiežiaus, jis žavisi misionierių atsidavimu žmonėms ir prisiminė vieną Centrinės Afrikos Respublikos sostinėje sutiktą vienuolę misionierę iš Sardinijos, Afrikoje praleidusią kone šešiasdešimt, o Kongo Demokratinėje Respublikoje – kone trisdešimt metų. Ji buvo akušerė, priėmusi tūkstančius naujagimių. Retkarčiais sėsdavo į kanoją ir irdavosi į kitą upės pusę, kur buvo jau Centrinės Afrikos Respublika – nes čia pigiau.
„Mundo Negro“ žurnalui popiežius sakė, kad jį nustebino senyvos vienuolės atsakymas, kai jis paklausė, kas yra kokių 13 ar 14 metų amžiaus su ja buvusi mergaitė. „Mano dukra“, – atsakė vienuolė. Po to paaiškino – mergaitės motina mirė, tėvas dingo, o ji pajuto, kad Dievas kviečia ja pasirūpinti, tad kūdikį legaliai įsivaikino. Visas šios misionierės gyvenimas buvo atiduotas Afrikai, kurios ji neketino niekada palikti. Tokie būna misionieriai.
Popiežius Pranciškus sutiko, kad impulsą misijoms ir misijų atnaujinimui suteikė Vatikano II Susirinkimas. Istorikai, pasak jo, sako, kad reikia 100 metų Bažnyčios susirinkimui įgyvendinti, tad esame pusiaukelėje. Popiežius išskyrė du ženklus. Viena, beveik išnyko neišmintingas įkarštis, įskaitant liturgijos srityje, būdingas posusirinkiminiam laikotarpiui. Kita vertus, atsiranda anksčiau nematytas pasipriešinimas. Tai yra būdingi proceso brandos ženklai. Po Vatikano II Susirinkimo daug dalykų pasikeitė į gerąją pusę, viena iš netiesioginių Susirinkimų pasekmių, pakartojo popiežius, yra Evangelijos įkultūrinimas ir kultūros evangelizavimas, įsisąmoninimas, jog prozelitizmas yra didžiausia misionieriaus nuodėmė.
Pasak popiežiaus, jis iš tiesų nekantriai laukia kelionės į Afriką – į Kongo Demokratinę Respubliką ir Pietų Sudaną. Romoje susipažino su čia gyvenančia šaunia Kongo DR bendruomene, neseniai per nuotolį bendravo su Afrikoje esančiais studentais, labai įžvalgiais ir protingais. Deja, dėl grėsmių jis negalės aplankyti visų vietų, kur norėtų nuvykti, kaip kad Gomos miesto. Pasak Pranciškaus, jis baiminasi ne dėl savęs, bet dėl susirinkusių žmonių, į kurių tarpe galėtų būti, pavyzdžiui, susprogdinta bomba.
Pasak popiežiaus, jis taip pat nori pasmerkti pasąmoninę schemą, jog Afriką reikia išnaudoti. Yra daug galybių, kurios grobikiškai išnaudoja Afrikos resursus. Šia prasme ne viena valstybė įgijo tik pusę nepriklausomybės. O už materialinio kontinento išnaudojimo kolektyvinėje pasąmonėje tebėra gaji ir afrikiečio išnaudojimo idėja, kurią reikia pakeisti. Kita vertus, jis nori pabrėžti Afrikos originalumą, intuityvumo ir dedukcinio mąstymo dermę, šviežumą, kuris gali daug ko išmokyti ir kitus. (RK / Vatican News)
